Vienuolės, įsikūrusios miesto viduryje esančiame vienuolyne, skleidžia meilę ir taiką Mineapolio šiauriniame rajone.
Vieną šiltą spalio pavakarę sesuo Katherine Mullin nužingsniavo nešina uogų pyragu pas savo kaimynus Mineapolio šiauriniame rajone. Ji paklausė vaikų, ar jie pažįsta ją ir dar penkias seseris vizites, ar jų tėvai yra namuose.
Vaikai atsakė, kad jų tėvai ligoninėje su mažuoju broliuku. Vienuolė paklausė: „Kodėl?“ „Mūsų brolį pašovė“, – atsakė vienas iš vaikų.
Netrukus sesuo Katherine palydėjo šeimą į maldą, pamaitindama jų dvasią ir skrandį. Tai buvo dar vienas gerumo aktas per 25-erius seserų vizičių dvasinės lyderystės metus toje apylinkėje. „Vienuolės iš neturtingųjų kvartalo“ – taip vadinamos ir mylimos taikos žygių, budėjimų prie nužudytųjų kūnų, bendruomenės reikalų nuolatinės dalyvės. Jos organizuoja gimtadienių vakarėlius, superka mokyklines prekes prieš rugsėjį vaikams, kurie kitaip neturėtų nieko. Jos atveria savo namų duris tiems, kurie ieško taikos, dvasinės paramos ir atlaidumo. Kasdien jos padeda ekonomiškai sunkiai besiverčiantiems suteikdamos autobusų bilietėlius ar apipirkdamos mainais už pagalbą jų rekolekcijų namuose, Mineapolio šiaurinėje dalyje.
„Jos duoda daug daugiau nei tik tai“, – prataria Bianca Francs, 33-ejų metų vieniša mama, kuri pasirengusi būti vizičių pasauliečių bendruomenės vadove. „Vien jau tai, kad jos yra šalia ir ne tik mato, bet ir džiaugiasi bei myli.“ Vienuolės palaikė ir Lulu, narkotikų prekeivį, kurį surado beveik mirtinai pašautą savo gatvėje. Dvi vienuolės įnešė jį ant savo rankų, besimelsdamos, kad nemirtų.
„Jos yra tarsi angelai mums čia, šiauriniame rajone“, – pritaria Linda Goynes, 62-ejų moteris, kuriai vienuolės padėjo atsigauti po priklausomynės ir pabėgti nuo prievartos.
Šis miestietiškas pastatas yra vos ne pirmasis tokio tipo vienuolynas visose JAV, kurį 1989 m. įsteigė keturios seserys vienuolės. Šiandien, kai seserims jau nuo 65-erių iki 86-erių metų, bendruomenė dirba, kad Vizičių vienuolynas tęstų savo veiklą ir toliau. Seserys šventė savo bendruomenės 25-ąjį jubiliejų 2014 m. spalio mėn. Jos gyvena dviejuose monastiniuose namuose: 1527 Fremont Avenue N. ir 1619 Girard Avenue N. Taip pat jos išnuomoja St. Jane namus, tai yra rekolekcijų namai. Vienuolės skleidžia švelnumą, besmurtį gyvenimą ir norą padėti kiekvienam. Jos taip jungia ir kaimynus.
„Jos yra ramybės uostas“, – pritaria žurnalistas ir profesorius Dave Nimmeris, prieš daug metų sutikęs seseris pirmą kartą. Kai prislegia kasdienybės rūpesčiai, jis atvairuoja iš Woodbury pasimelsti kartu su jomis. Seserys padėjo ir jo žmonai Kris Hulsebus, kuri mirė nuo vėžio 2013 m. žiemą.
„Jos arčiausiai Jėzaus, Dievo šioje žemėje, ką galiu matyti“, – pasakė Nimmeris. Jis ir kiti draugai padeda vienuolėms planuoti ateitį. Jos tikisi sukurti pasauliečių vizičių bendruomenę, kuri norėtų gyventi ir dirbti netoli vienuolyno, prasitaria sesuo Mary Frances Reis. Pradžiai jos tikisi dviejų žmonių, kurie norėtų gyventi netoliese bent 5 metus. Seserys padės išsirinkti namus, sklypą, padės surasti tinkamų fondų bei kitų būdų. Taip pat seserys vienuolės apmoko pasauliečius lyderius evangelizuoti šiaurinį Mineapolio rajoną, nešti „gyvojo Jėzaus“ žinią kartu su kitomis dorybėmis: kantrybe, paprastumu, švelnumu, džiaugsmingumu ir viltimi.
„Dievas įdėjo į mūsų širdis mintį, kad neturtingieji taip pat nusipelno turėti savo šventuosius“, – atviravo sesuo Mary Margaret McKenzie.
Kai kurie jaudinosi dėl tokios kaimynystės. Palaimindamas jas 1989 m. spalį arkivyskupas Johnas Roachas palinkėjo: „Aš laimingas – kartu su jumis išsiunčiu angelus!“ Vienuolyną įkūrė keturios seserys: Mary Margaret, Mary Virginia Schmidt, Karen Mohan ir Mary Frances. Vėliau prisijungė dar dvi: Katherine Mullin ir Suzanne Homeyer.
Besiklausant kaimynų, seserų dienotvarkė pasidarė aiški. „Mes atsikėlėme čia gyventi maldoje ir bendruomenėje, – pratarė sesuo Mary Francis. – Dievas mums perteikė mintį, kad, suskambus durų skambučiui, svečiai nustato mūsų dienotvarkę.“
Iš pradžių jos rūpinosi vaikais, pakabindamos spalvotą vėjarodį ir taip pranešdamos, kad atėjo laikas svečiuotis ir žaisti. Paskui seserys užmezgė ryšį su šeimomis, jungdamos jas į grupes ir įtraukdamos bendrai veiklai. Seserys sukuria erdvę mokymuisi, kassavaitinei maldai ir meditacijai, rekolekcijoms vienam ar grupei asmenų, moko kaimynų vaikus, organizuoja vakarienę ir renginius, skatinančius taiką ir lygybę savo bendruomenėje.
Šis vienuolynas yra paramos grupių ir organizacijų, tokių kaip MaryJohnson sukurta paramos grupė „Iš mirties į gyvenimą“. Tai namai, skirti žudikų ir jų aukų tėvų gijimui. 1993 m. dvidešimtmetį Mary Johnson sūnų šiaurės Mineapolyje nužudė šešiolikametis gaujos narys, nuteistas kalėti. Mary atleido žudikui, jie kartu po jo paleidimo keliauja po JAV, kalbėdami apie susitaikymą.
Buvęs gaujos „pranašas“ Willis Wallace prisimena naktį, kai su kokaino doze vienoje rankoje ir grynųjų gniužulu kitoje nusprendė apversti reikalus aukštyn kojomis. Prieš 16-ka metų jis pasibeldė į vienuolių duris, papasakojo seserims savo istoriją ir prisipažino jaučiąs pašaukimą tarnauti.
„Jos gerokai pakeitė mano gyvenimą“, – prisipažino Wallace. Jis pradėjo vesti gaujų narius į vienuolių namus projektams, reabilituojantiems priklausomus asmenis. Visi kartu jie, pavyzdžiui, dalino kalakutų ryšulius nepasiturinčioms šeimoms Padėkos dienai. Tai padėjo jauniems vyrams suprasti, kad, parduodami nelegalius narkotikus tėvams, jie atima maistą iš vaikų ir griauna bendruomenę, kurioje gyvena. „Tai pakeitė jų mąstyseną“, – prisipažino Wallace. Jie jautėsi sujaudinti šeimos motinų padėkų, kai jos sakydavo: „Padėkokite seserims nuo mūsų.“
1989 m. rugpjūtį Linda Goynes pabudo iš tris mėnesius besitęsusios komos. Būdama vos 37-erių, ji dėl narkotikų perdozavimo atsidūrė Omahos miesto ligoninėje, kur ją perkėlė po širdies infarkto Hennepin miesto klinikoje.
„Kai buvau komoje, meldžiausi prašydama Dievo, kad prikeltų mane, ir, jei nepasidarysiu „daržovė“, dirbsiu dėl Jo visą likusį gyvenimą“, – prisipažino Linda.
Fizinės terapijos metu Goynes turėjo iš naujo išmokti vaikščioti. 1996 m. birželį ji sutiko seseris. „Kai įžengiau į jų namus, apėmė nuostabus jausmas, – prisipažino ji. – Jos turi pačią geriausią, puikiausią širdį, kokią tik galima įsivaizduoti.“
Linda dabar dirba Prisikėlimo bažnyčioje. Ji savanoriauja seserims įvairiais būdais: padeda sukrauti Padėkos dienos krepšelius, registruoja vaikus katalikų stovykloje, vynioja žaislus Kalėdoms. „Aš esu viena iš tų neturtingųjų, kurių gyvenimus seserys pakeitė negrįžtamai, – prisimena ji. – Aš daug ko neturėjau.“
Linda viena iš tų, kuri jaudinasi dėl seserų saugumo: „Aš visąlaik nerimauju, nors jos pačios nieko nebijo, nes tiki Dievu, kuris jas stebi.“ Vizičių savanoris Eddie Brownas prisimena, jog seserys priima gaujų narius pasitikdamos juos, ko niekada nepadarytų joks kitas šiaurinės miesto dalies gyventojas.
Po 20 metų benamystės vienuolės padėjo Eddie Brownui, blaivėjančiam, bet vis dar psichologiškai priklausomam asmeniui, surinkti 17000 dolerių nuosavam namui pirkti. „Man vienuolės yra tarsi angelai, nusileidę iš maldos, nes darbai, kuriuos jos padaro šiauriniame Mineapolyje, yra neįtikėtini, – pritarė Brownas. – Jos nuolat galvoja, kaip galėtų padėti kaimynams ir šeimoms.“
Kaimynai jau oficialiai pavadino seseris „vienuolėmis iš neturtingųjų kvartalo“. Jos yra saugomos, pratarė Brownas. „Jos yra mūsų vienuolės! – pasakė jis. – Visi kaimynai turėtų turėti vienuoles iš neturtingųjų kvartalo!“
Aut. Joy Powell, išspausdinta „Star Tribune“ spalio 25 d., 2014. Iš anglų kalbos 07 07 2016 išvertė Justė Šiaučiūnaitė.
Vizitės vienuolės šiaurės Mineapolyje (Minesota, JAV) kviečia bendradarbiauti: savanoriauti mokant vaikus anglų kalbos ir matematikos; dalyvauti socialiniuose projektuose kepykloje; mokyti lyderystės ir socialinės lygybės paauglius; sportuoti su smurtą patyrusiomis moterimis; bėgioti rytais su benamiais iš prieglaudos; studijuoti salezietiškojo krikščioniško humanizmo pagrindus; kartu melstis. Tai puiki praktika sociologijos, psichologijos, socialinio darbo ar kriminologijos studentams. Rašykite sr. Karen Mohan, Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.">Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..
Seserų archyvo nuotraukos
